Spalio 20-21 d. LNOBT scenoje – džiaugsmingos ir spalvingos pasiilgtos Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ sutiktuvės: ispanų režisieriaus Emilio Sagi pastatymas grįžta į Lietuvą po dvejų ilgų metų San Franciske. Ta proga su spektakliams besirengiančiais solistais Julija Stupnianek, Tomu Pavilioniu ir Mindaugu Rojumi prisimename eibes, kurias jiems premjeriniame spektaklyje 2014-ųjų pavasarį buvo iškrėtęs „Sevilijos kirpėjas“.
„Visada sakiau: geriau dvidešimt Žermonų iš „Traviatos“, negu vienas Figaras“, - braukdamas prakaitą po „Sevilijos kirpėjo repeticijos, porina baritonas Mindaugas Rojus. Kolegos jam noriai pritaria: „Sevilijos kirpėjas“ – viena tų operų, kurios dainuojant sudeginamų kalorijų skaičiumi prilygsta gerai treniruotei sporto klube.
Koloratūros, rečitatyvai, nuolatinė ritmų kaita... Devyniolikto amžiaus italų operos guru G. Rossini neleido solistams scenoje nuobodžiauti. O ir pats „Sevilijos kirpėjas“ atlikėjams nuo pat savo pasirodymo scenoje 1816 m. vasario 20-ąją pamėgo krėsti įvairiausius pokštus. Pasak Romoje vykusios pirmosios premjeros amžininkų, Grafą Almavivą dainavęs tenoras Manuelis Garcia tuomet serenados pradžioje taip stipriai brūkštelėjo per gitaros stygas, kad jos žvangėdamos nutrūko, o bosas Zenobio Vitarelli, dainavęs Don Bazilijų, išeidamas į sceną susipainiojo ilgo apsiausto skvernuose ir visu ūgiu išsitiesė ant grindų. Tai dar ne viskas: nežinia iš kur į sceną prasmuko katinas ir, triukšmo bei šviesų priblokštas, kniaukdamas blaškėsi nerasdamas išėjimo...
Operos istorikai teigia, jog visa tai sumaniai organizavo G. Rossini konkurentas kompozitorius Giovanni Paisiello, tačiau svarbiausia, jog Romos teatralams premjera įsiminė ilgam, o gandai apie „Sevilijos kirpėjo“ mėgstamas išdaigas, vėliau pasitvirtinę daugelyje teatrų, tebegyvuoja ir šiandien.
Tad grįžkime į 2014-ųjų balandį, į „Sevilijos kirpėjo“ premjerinius spektaklius Vilniuje. Antrasis iš jų buvo ypatingas M. Rojui – tą vakarą populiarus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas pirmą kartą savo karjeroje dainavo LNOBT publikai. Reiklūs sostinės žiūrovai ovacijomis pasitiko Figaro kavatiną, netrukus atėjo laikas scenai, kurioje Figaras dainuodamas aiškina Grafui Almavivai, kaip mieste rasti jo kirpyklą. Aiškina rodydamas gatvelę didelėje Sevilijos žemėlapį imituojančioje dekoracijoje, kuri pasibaigus duetui kyla į viršų, kol... nutrūksta kairį jos kampą laikantis lynas.
O tuomet jau visa Sevilija virš solistų galvų siūbuodama pakrypsta įstrižai ir lieka kyboti iki pat pirmojo spektaklio veiksmo pabaigos. Maža to – nuo žemėlapio taip pat įžambiai kadaroja nutrūkęs lynas, ant kurio viena po kitos kimba popierinės girliandos iš scenoje šaudomų fejerverkų. Mažumėlę persigandusių žiūrovų akyse formuojasi nauja dekoracija...
„Ką mes tada darėme? Nieko – tiesiog dainavome toliau ir kaip įmanydami stengėmės užstrigusios dekoracijos nepastebėti. Dainuoti ji mums netrukdė, bet stengėmės pavojingą scenos vietą apeiti ratu - juk niekas nežinojo, kiek antrasis lynas atlaikys“, - šiandien pasakoja Grafo Almavivos partiją dainavęs Tomas Pavilionis.
Tuo metu Roziną vaidinanti Julija Stupnianek ruošėsi pagrindinei savo veikėjos arijai. „Mačiau, kaip užkulisiai sunerimę šurmuliavo – streso, žinoma, nuo to tik padaugėjo. Turėjau pasirodyti scenoje nešdama padėklą, ant kurio puikavosi vazonai su dirbtinėmis gėlėmis, ir padėti jį ant namo verandoje stovinčio stalo“, - pasakoja solistė.
Tačiau Rozinos namus vaizduojanti scenos plokštuma spektaklyje - nuožulni, stalo paviršius – taipogi nuožulnus. Vos Rozinai nusisukus padėklas palengva nučiuožė žemyn, o gėlių vazonai, nuščiuvusiems žiūrovams stebint, raičiodamiesi pasklido po avansceną.
„Pirmiausiai pamačiau išsigandusias suflerės akis. Ji, kaip ir aš, suprato, kad laukia sudėtingiausios arijos koloratūros, tačiau vazonus nuo grindų būtinai reikėjo surinkti - kitaip būtų griuvusi kita spektaklio mizanscena. Tad susikaupiau ir dainuodama vaikščiojau nuo vieno nusiritusio vazono prie kito, pritūpdama ir juos rinkdama. Gerai, kad žiūrovai nemato, kas dedasi artisto viduje tokiomis akimirkomis“, - prisipažįsta J. Stupnianek.
Nuo to laiko solistė prieš kiekvieną „Sevilijos kirpėjo“ spektaklį patikrina, ar teisingai stovi stalas, ar po padėklu tikrai paklijuota lipni juostelė, sulaikanti jo slydimą. Tačiau apsisaugoti nuo „Sevilijos kirpėjo“ krečiamų pokštų neįmanoma, nes negali atspėti, kuriam operos veikėjui jis ruošia eilinį „siurprizą“.
Juos „Sevilijos kirpėjo“ dainininkai patyrė jau ne sykį. Štai kartą tarnaitę Bertą vaidinančios Laimos Jonutytės suknelės kaspinas sėdint taip įsipainiojo grakščiuose kėdės atkaltės išraitymuose, kad solistei neliko nieko kita, kaip išbėgti iš scenos kartu su prie nugaros prilipusia kėde. O Liudo Mikalausko, vaidinusio Daktarą Bartolą, kėdė paskutiniame lig šiol Vilniuje dainuotame spektaklyje nelauktai pradėjo „skėstis“, elegantiškai nuleisdama savo veikėją ant nuožulnių grindų...
Taigi „Sevilijos kirpėjo“ užkeikimas tebeveikia ir porai šimtmečių prabėgus, nors žiūrovai po spektaklio neretai ginčijasi, kur buvo operos statytojų sumanyti, o kur – paties „Sevilijos kirpėjo“ iškrėsti pokštai. Kadangi nemirtingas G.Rossini kūrinys priskiriamas „opera buffa“ žanrui, prie amžinai jauno, šelmiško „Sevilijos kirpėjo“ veido puikiai dera ir viena, ir kita...
