Lietuvos šokio padangėje artėja neeilinis įvykis – baleto „Čiurlionis“ premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre gegužės 24, 25 ir 26 d. Baleto autorius – kompozitorius Giedrius Kuprevičius (jis yra sukūręs ir garsųjį miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“), o spektaklį kuria jaunas choreografas Robertas Bondara (g. 1983). Jis jau yra pastatęs spetaklių Varšuvos didžiajame teatre, kurio baleto trupėje iki šiol šoka ir kaip baleto solistas. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius sako, kad labai džiaugiasi tarptautine spektaklio kūrėjų komanda, nes tai leidžia į patį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pažvelgti truputį kitaip. Apie tai, kokį Čiurlionį regi baletmeisteris, kokių kūrybinių impulsų suteikia Čiurlionis žmogus, o kokių – Čiurlionis kūrėjas, prieš premjerą kalbamės su choreografu Robertu Bondara.
Skaidrė Baranskaja
Kas Jus įkvėpė kurti baletą apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį? Kas Jums yra Čiurlionis?
Pagrindinė inspiracija man buvo pats Čiurlionis – žmogus ir menininkas, jo kūryba ir gyvenimas. Tai, ką apie jį sužinojau, ir šių faktinių žinių sukeltos inspiracijos, pažadintos fantazijos, susipynė su ligtoline mano patirtimi ir inspiracijomis, ateinančiomis toli iš anapus šokio. Apskritai įkvėpimo semiuosi iš teatro, literatūros, kino, muzikos, fotografijos, istorijos, psichologijos ir daugelio kitų sričių. Kartais būna, kad netgi inspiracijos, tiesiogiai nesusijusios su statomu spektakliu, galiausiai pasirodo reikšmingos ir daro įtaką galutiniam rezultatui. Kurdamas tariuosi, kad nėra jokių rėmų, taisyklių, kad niekas manęs neriboja. Šis įsitikinimas man teikia gaivinantį kūrybinės laisvės pojūtį – truputį vilties, kad viskas įmanoma.
Kas man yra Čiurlionis? Po ištisų mėnesių darbo statant spektaklį, analizuojant asmenybę, mėginant įsivaizduoti jo patirtas situacijas, Čiurlionio tapo man labai artimas. Sakyčiau, tapo bičiuliu! Baisiai gaila, kad negaliu su juo pasikalbėti, persimesti nors keletu sakinių...
Jei ne paslaptis, kokia pagrindinė spektaklio idėja, kokių konfliktų linijas ketinama akcentuoti?
Iki premjeros nenorėčiau pernelyg atskleisti sumanymo – pirmiausia todėl, kad nenoriu trukdyti žiūrovams susidaryti savos nuomonės, nukreipdamas juos konkrečia linkme. Norėčiau, kad jie ateitų į spektaklį atvira širdimi ir atviru protu.
Be abejo, pagrindinis akstinas, veikęs mane kuriant spektaklį, buvo suprasti MKČ kaip žmogų. Atmečiau galimybę į jį žvelgti jo didybės, mito, ikonos šviesoje. Man buvo svarbu iššifruoti, ką jis jautė, ko bijojo, ko siekė, kokias svajones puoselėjo. Mėginau suprasti, kodėl elgėsi vienaip, o ne kitaip. Juk jis, kad ir genialiai talentingas, buvo paprastas žmogus, kasdien, kaip ir kiekvienas iš mūsų, susiduriantis su kasdienybe.
Galbūt eksperimentuodamas teatro ir choreografijos formomis mėginsite paneigti stereotipinį lietuvių požiūrį į Čiurlionį kaip tik į Lietuvai svarbų ir įdomų genijų?
Mėgindamas perprasti lietuvių santykį su MKČ, dažnai gretindavau jį su lenkų požiūriu į Chopiną – jis suvokiamas kaip tautos pranašas, kultinė figūra. Šių menininkų didybė – istorinių kultūros procesų padarinys. Konkretaus asmens ikona ir mitas neatsiranda patys savaime, juos sukuria, suformuoja bendruomenė. Tačiau kiekvienas genijus yra žmogus, kartais labai jautrus. Tai lengva pamiršti dedant menininką į tautos paveldo lentyną. Kaip jau minėjau, mane įkvėpė Čiurlionis kaip žmogus, noras jį perprasti lėmė režisūros ir inscenizacijos sumanymus. Tad galbūt kaip tik šis požiūris padės sukurti paveikslą, oponuojantį stereotipiniam Čiurlionio įvaizdžiui, kas man atrodo pozityvi vertybė. Manyčiau, kad, geriau pažindami kūrėją kaip asmenį, mėgindami suprasti jį kankinusias abejones ir įsigilinti į sąlygas, kuriomis radosi jo kūriniai, aptiksime ir išsamesnio jo kūrybos suvokimo raktą.
Ką manote apie Giedriaus Kuprevičiaus muziką?
Muzika man visada yra svarbus spektaklio elementas. Klausausi jos valandų valandas, kruopščiai ją analizuoju. Brėždamas jos dramaturginės eigos eskizą, mėginu rasti tokius choreografinius sprendimus, kurie galiausiai duotų laukiamą meninį rezultatą. Žaviuosi Giedriaus Kuprevičiaus talentu ir jautrumu, gerbiu jį. Džiaugiuosi, kad mums puikiai pavyko rasti bendrą kalbą, tad mudviejų bendradarbiavimas buvo harmoningas ir labai kūrybingas.
Prašom pristatyti savo kūrybinę komandą.
Kiti spektaklio kūrėjai yra tie patys, su kuriais Lenkijos nacionalinio baleto scenoje stačiau savo baletą Persona: scenografija ir kostiumai Dianos Marszałek ir Julijos Skrzyneckos, vaizdo projekcijos Ewos Krasuckos, šviesų dailininkas – Maciejus Igielskis. Su Diana ir Maćieku bendradarbiavau dar kai statėme ankstesnį mano baletą „Pavergtas protas“ pagal Česlovo Milošo romaną. Nė vienu iš savo bendradarbių neabejojau pasiūlydamas jiems dirbti šiame spektaklyje. Tai puikūs, pripažinti menininkai, puikiai suprantame vienas kitą ir pasitikime vienas kitu.
Jūsų choreografinis braižas labai konceptualus ir modernus. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą su Lietuvos baleto trupe, kuri dažniau šoka klasikinį repertuarą? Gal galėtumėte plačiau aptarti darbą su mūsų baleto artistais?
Ši trupė turi nepaprastai didelį potencialą. Nors iš tiesų artistai labiau patyrę atlikti kiek kitokį repertuarą, jų atvirumas naujoms technikoms ir darbštumas lemia, kad darbas produktyvus ir įkvepiantis. Balete „Čiurlionis“ jie susiduria su truputį kitokia, nei yra pratę, šokio kalba, su kitokiu būdu kurti personažą ir būti scenoje. Nors tam reikia laiko, tačiau problemos nėra – juk dirbu su profesionalais. Padeda ir trupėje tarpstanti nuostabi atmosfera, energija. Viliuosi, kad galiausiai visa tai išsiskleis aukšto lygio atlikimu, kurį žiūrovai pastebės ir įvertins.
Ką apskritai manote apie Lietuvos kultūrinį gyvenimą: galbūt lankėtės spektakliuose ar kitokiuose kultūros renginiuose?
Deja, daugybė pastaruoju metu užgriuvusių darbų ir įsipareigojimų neleido pamatyti Vilniaus kultūrinių renginių. Tačiau mačiau daug Lietuvos baleto spektaklių, kas lyg ir natūralu – leido geriau pažinti šokėjus, pamatyti jų darbą scenoje. Vis dėlto viliuosi, kad artimiausioje ateityje pavyks panaikinti ir Vilniaus pažinimo spragas.
Kokios reakcijos tikitės iš lietuvių publikos ir ko norėtumėte jai palinkėti?
Kurdamas spektaklius nekalkuliuoju, kokia bus publikos reakcija, nemėginu nuspėti, kas jai patinka, o kas – ne. Manau, svarbiausia užduotis – sukurti autentišką, individualų, meniškai vientisą spektaklį, kuris galbūt atvers tam tikrą tiesą, sujaudins, provokuos apmąstymus ir refleksijas. Negaliu numatyti kiekvieno žiūrovo reakcijos, nes kiekvienas yra individualybė su savitais asmenybės bruožais, jautrumu, pažiūromis ir patirtimi. Viliuosi, kad žiūrovai ras spektaklyje sau svarbių ir reikšmingų momentų, kai ką, kas sujaudins, pasirodys artima, pagaus ir nepaleis. Žinoma, miela, kai žiūrovai gerai vertina mano spektaklius – tai teikia džiaugsmo ir pasitikėjimo, juk teatro be publikos nėra. Spektaklis yra nesulaikoma akimirka – publikos ir artistų susitikimo scenoje akimirka. Ta sąveika daro šią meno rūšį tokią stebuklingą, gyvą ir išskirtinę.
Palinkėčiau žiūrovams ateiti į teatrą su atvira širdimi ir noru naujai įsiklausyti į MKČ asmenybę – to visiškai užteks. Viliuosi, kad spektaklis patenkins jų lūkesčius ir paliks atmintyje ilgai nenykstantį pėdsaką.
Ačiū už pokalbį.
Nuotraukos: Robertas Bondara (Ewos Krasuckos nuotrauka).
Nuotraukos iš repeticijų – Tomo Ivanausko: Martynas Rimeikis, Marius Miliauskas ir Genadijus Žukovskis – Čiurlionis, Olga Konošenko, Anastasija Čumakova ir Greta Gylytė – Zofija, Rūta Juodzevičiūtė – Marija, Igoris Zaripovas – Mirtis.
