Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Anastasija Čumakova ilsėtis po sezono spektaklių dar neturėjo kada: ir pati lanko būsimo Martyno Rimeikio baleto „Procesas“ repeticijas, ir kaip repetitorė padėjo jauniems solistams Olesiai Šaitanovai ir Kiprui Chlebinskui pasirengti Krokuvoje vykstančiam gala koncertui.
O nuo liepos vidurio A.Čumakova laukiama Maskvoje, kur iki rugpjūčio vidurio su Klasikinės choreografijos baleto teatro trupe dalyvaus Vasaros baleto sezonuose, rengiamuose Didžiojo teatro pašonėje stovinčiame Rusijos akademiniame jaunimo teatre.
Ar tiesa, kad Valerijaus Todorovskio filme „Didysis baletas“ iš vidaus rodomas teatras tebėra visų rusų balerinų svajonė?
Taip, Didysis teatras net po visų išviešintų skandalų lieka Rusijos balerinų svajone. Juk tai grandiozinis kolektyvas, kuriantis brangius pastatymus su kviestiniais garsiausiais pasaulio choreografais. Šokti tokioje trupėje tolygu sėkmei, tačiau ši sėkmė neateina be kovos. Privalai būti stipria asmenybe, kad atlaikytum nuolatinę vidinę konkurenciją.
Noriu pasidžiaugti savo geros draugės balerinos Margaritos Simonovos, atlikusios pagrindinį vaidmenį šiame filme, sėkme. Susipažinome teatre, man atvykus šokti į Vilnių. Kai prieš septynerius metus Margarita išvyko dirbti Varšuvon, mūsų draugiškas ryšys nenutrūko. Kartais ji Vilniun sugrįždavo, kartais aplankydavau ją Varšuvoje. Margarita – talentinga, jautri asmenybė ir, kaip atskleidė šis filmas – puiki aktorė.
Tačiau iš esmės negalėčiau savęs priskirti prie rusiško vaidybinio kinematografo gerbėjų. Tuo metu, kai mokiausi Permės baleto mokykloje, ten buvo sukama dokumentinė juosta „Terpsichorės belaisviai“ apie šios mokyklos meno vadovę, pedagogę Liudmilą Sacharovą ir vieną jos mokinę. Tai dramatiškas filmas apie jų tarpusavio santykius, apie kasdienį, alinantį būsimo baleto artisto darbą. Gal todėl menines interpretacijas šia tema sunkiai priimu – daug dalykų, su kuriais baleto šokėjai iš tiesų susiduria, jose atrodo išpūsta, prigalvota. Tačiau malonu buvo išvysti ekrane Margaritą ir kitus man pažįstamus artistus, dabar šokančius Didžiajame teatre.
Ar pačiai yra tekę išeiti Didžiojo teatro scenon?
Niekada, netgi nė vieno spektaklio Didžiajame nesu mačiusi, nors kasmet kelis mėnesius dirbu šalia. Išimtis tebuvo praėjusių metų vasara, kai po įtempto sezono Vilniuje ir patirtos traumos nusprendžiau pailsėti ir skirti laiko kūno reabilitacijai.
Šią vasarą Maskvoje šoksiu pagrindines partijas klasikiniuose baletuose „Gulbių ežeras“, „Žizel“, „Miegančioji gražuolė“. Vasaros sezono metu maskviečiams savo spektaklius pristato ryškiausios kitų Rusijos miestų baleto trupės, taip pat šoka kviestinės solistų poros iš Paryžiaus „Grand Opera“ teatro. Šįmet pakviesta ir baleto trupė iš Italijos.
Papasakokite apie trupę, su kuria teko šokti ne tik Maskvoje...
Su Klasikinės choreografijos baleto teatro trupe skersai išilgai išmaišėme Angliją, Italiją. O šį pavasarį iškart po LNOBT gastrolių Kinijoje išvykome į Australiją ir Naujają Zelandiją. Apvažiavome daugybę miestų, buvome ir Sidnėjuje, tačiau mūsų „Gulbių ežeras“ buvo rodomas senajame miesto teatre, o ne garsiojoje Sidnėjaus operoje.
Iš viso šiose gastrolėse parodėme 51 „Gulbių ežero“ spektaklį. Kartais vykdavo po du pasirodymus per dieną, tik solistai, suprantama, keisdavosi.
Publikos reakcijos būdavo įvairios: vienur priimdavo labai šiltai, kitur – ramiau. Progų pasigrožėti atvežtinėmis trupėmis jie turi nemažai – vien tik iš Maskvos bent trys keturios baleto trupės periodiškai lanko Okeaniją. Ir Klasikinės choreografijos baleto teatras Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje viešėjo anaiptol nebe pirmą kartą.
Vilniuje dirbate jau devynis sezonus. Ar per šį laiką nebandėte ieškoti darbo kitose trupėse?
Bandžiau tik vieną kartą – Berlyne. Ir tai labiau iš smalsumo: tiesiog norėjosi patirti, kaip tos peržiūros vyksta. Į tris laisvas vietas trupėje pretendavo virš dviejų šimtų balerinų iš viso pasaulio. Tuo metu „Staatsballett Berlin“ trupės meno vadovas buvo Rusijos baleto legenda Vladimiras Malachovas – norėjosi ir jį gyvai pamatyti.
Spektaklių, solidžių vaidmenų man ir Vilniuje pakanka. Jau dabar repetuojame Martyno Rimeikio „Procesą“ – gruodį laukia premjera. Porą dienų jau turėjome galimybę padirbėti su „Korsarą“ statysiančiu prancūzų choreografu Manueliu Legris – jo optimizmas, pozityvi energija visus sužavėjo. O spalį su „Gulbių ežeru“ išvykstame gastrolių į Kiniją – apvažiuosime 6 miestus, parodysime 8 spektaklius.
