Jau gegužės 21–23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre stebėsime prancūzų choreografo Manuelio Legris statomo baleto „Pakita“ premjerą. Apie ją bei kitą sezoną LNOBT scenoje numatytus rodyti naujus šokio pastatymus pasakoja teatro baleto meno vadovė Jurgita Dronina.
„Pakita“ – klasikinis baletas, kurio istorija prasidėjo devyniolikto amžiaus vidurio Paryžiuje. Šių dienų choreografas M. Legris kuria savąją, labiau nūdienos dvasią atitinkančią šio baleto versiją.
„M. Legris 2018 m. LNOBT pristatė baletą „Korsaras“, kurį iki šiol rodome teatro repertuare. Tad mūsų trupę jis jau pažinojo. Taip dažniausiai ir vyksta procesai balete: iš pradžių žymus choreografas perkelia į trupę jau egzistuojantį savo darbą, o tuomet, jei viskas klojasi sėkmingai ir bendradarbiavimas tęsiasi, pradedama kalbėti apie trupei kuriamą naują spektaklį“, – teigia J. Dronina.
Prancūzų choreografui labai patiko darbas Vilniuje. Praėjusį rudenį M. Legris buvo atvykęs pamatyti atsinaujinusios LNOBT trupės, o šiuo metu kuria naują klasikinį baletą artistams, kurie čia, teatre, yra pasirengę įgyvendinti jo „Pakitos“ viziją.
„Šis statytojas labai preciziškai ruošiasi repeticijoms, iš anksto iki žvilgsnio apgalvoja kiekvieną mizansceną. Tačiau matydamas, kad šokėjas gali daugiau, nei jis buvo numatęs, M. Legris čia pat pasunkina vaidmens choreografiją, pridėdamas sudėtingesnių elementų. Jo smegenys dirba reaktyviniu greičiu. Aš kito choreografo, taip greitai ir preciziškai statančio spektaklius, dar nebuvau sutikusi. Su M. Legris buvome pažįstami, nes esame šokę vienoje scenoje, bet kaip gyvai dirbantį choreografą jį matau ir atrandu tik dabar. Nuoširdžiai sakau: būčiau svajojusi, kad toks choreografas kaip M. Legris man, kaip balerinai, kažką sukurtų. Ir tai, kad jis dabar kuria mūsų artistams, jiems yra didžiulė dovana. Tokios galimybės artisto karjeroje nebūna dažnos. Kartais primenu šokėjams, kad reikia vertinti tokias akimirkas, išmokti stabtelėti ir suvokti, ką turime čia, mūsų teatre. Kasdien su choreografu repetuojant salėje susidaro įspūdis, kad tas darbas tęsis ir tęsis, bet iš tiesų tai tik akimirkos, kurios greit prabėga ir daugeliui artistų niekada nepasikartoja“, – akcentuoja LNOBT baleto meno vadovė.
Pasak jos, buvo vos kelios svarbios baleto pasaulio asmenybės, kurioms su bendradarbiavimo pasiūlymais ji paskambino per pirmuosius savo, kaip LNOBT baleto meno vadovės, darbo mėnesius.
„Pats pirmas skambutis buvo M. Legris, kurio paprašiau mūsų trupei sukurti rečiau statomą klasikinį baletą. „Pakita“ – vienas iš tokių. Bet aš norėjau, kad šis baletas nebebūtų saistomas su konkrečių etninių grupių vizualinės išraiškos stereotipais, kas vis dar matoma, pavyzdžiui, Paryžiuje rodomoje choreografo Pierre‘o Lacotte‘o „Pakitos“ versijoje. Ten daug gražaus šokio, bet man pritrūko gilumos ir istorinės tikrovės. M. Legris „Pakita“ žiūrovų bus matoma jau kitaip – kaip techniškai be galo sudėtingas klasikinis baletas, paremtas istoriniais faktais. Pagrindinio vaidmens atlikėja čia turės ypatingai daug iššūkių keliančių variacijų, ir tai nuostabu, nes techniškai sudėtingi baletai kilsteli artistų meistriškumo lygį.
Visgi, kartoju, klasikos interpretacijomis repertuare negalima apsiriboti – reikia ir šiuolaikinio baleto. Klasikinis baletas palaiko griežtą kanoną ir švarą, o šiuolaikinis – atvirkščiai, atsisako taisyklių ir koncentruojasi į tai, ką žmogaus kūnas gali padaryti. Todėl šiuolaikinis baletas su kiekviena karta drąsėja. Kartais žiūri baletą ir galvoji, kaip tai iš viso įmanoma – ar šokėjai yra be kaulų? Kaip pasiekiamos tos nežemiškos kūnų trajektorijos ir amplitudės?“ – prisipažįsta žymi baleto scenos meistrė.
Davidas Dawsonas: šokti ties fizinių galimybių riba
Ne paslaptis, kad baleto mylėtojai šiuo metu jau renkasi bilietus į būsimo teatrinio sezono spektaklius. Vienas iš jų – neeilinio talento nūdienos choreografo Davido Dawsono baletas „Širdies ritmu“ („Affairs of the Heart“), 2022 m. pastatytą Bavarijos valstybiniam baletui Miunchene.
„Šis kūrėjas turi savo originalų braižą, įkvėpusį nemažai jaunų choreografų. Savo laiku jaunuosius įkvėpdavo Matsas Ekas, Jiří Kyliánas, Williamas Forsythe‘as, o dabartinę kartą neretai įkvepia britai Wayne‘as McGregoras ir D. Dawsonas, kurių baletai estetiškai yra be galo švarūs.
Kuo D. Dawsonas skiriasi nuo W. McGregoro – tai tuo, kad kurdamas savo baletus jis atsispiria nuo muzikos. Tai tikras angliškosios baleto mokyklos atstovas, kuriam sunku prilygti judesių muzikalumu, preciziškumu ir, žinoma, technikos sudėtingumu. Pašokti jo duetus gražiai, kokybiškai ir estetiškai taisyklingai, taip, kad kiekviena linija atrodytų idealiai, tikrai ne kiekvienas šokėjas sugebėtų. To pasiekti yra be galo sunku. Nėra nė vieno perėjimo, nė vieno judesio vardan judesio. Baletuose vengiama ir papildomų vizualinių detalių – paprastai scenoje pasirodoma lakoniškais prie kūno prigludusiais kostiumais, pabrėžiančiais žmogaus kūno grožį“, – pasakoja J. Dronina.
Balerinai pačiai teko šokti D. Dawsono baletuose „Uvertiūra“, „Diena 4“, „Anima Animus“, „Keturi metų laikai“, taip pat duete „Saldus užmaršties burtas“. Todėl ji iš savo patirties žino, kad šiam choreografui netinka tai, kas saugu ir patogu: „Jei žengi žingsnį – tai taip, kad galėtum nukristi: visada reikia giliau, plačiau ar aukščiau, kad priartėtum prie savo fizinių galimybių ribos ir atrastum kažką, ko nesitikėjai. Tai kainuoja nemažai pastangų ir ašarų (patikėkite, aš taip pat esu verkusi), bet po D. Dawsono repeticijų dauguma šokėjų pastebi, kad tapo geresniais net ir klasikiniuose spektakliuose. Jie nebebijo rizikuoti, nes šio choreografo kūriniuose nėra vietos baimei.
Pamenu, po pirmųjų pasirodymų D. Dawsono baletuose man kojos linkdavo taip, kad po spektaklio nebelikdavo jėgų išeiti nusilenkti – bijodavau, kad pasilenkusi scenoje ten pat ir nukrisiu. Jautresnius šokėjus nuo fizinės įtampos supykindavo užkulisiuose. Bet vėliau kūnas pripranta, nemalonūs pojūčiai išnyksta ir pastatymas pamažu tampa tau artimas, netgi savas. Tai ženklas, kad pavyko peržengti savo ribas“, – aiškina pasaulio scenose spindėjusi balerina.
Ji teigia, kad choreografas labai atsargiai renkasi trupes savo spektakliams, nes jos privalo būti pajėgios atlaikyti tokius išbandymus.
„D. Dawsonui, kuris šiuo metu yra Nyderlandų nacionalinio baleto ir Kanados nacionalinio baleto trupių reziduojantis choreografas, tiesiog neįmanoma ko nors pasiūlyti. Jis yra itin išrankus ir pirmiausiai turi pamatyti trupę. Po pirmosios LNOBT trupės stebėjimo dienos jis pranešė, kad jau turi idėją, po antros – ta idėja pasidalino, o trečią dieną pamokoje rinkosi galimus atlikėjus spektaklio „Širdies ritmu“ duetams ir solo numeriams. Šis spektaklis kol kas buvo rodytas tik Miunchene, tad mums teko ganėtinai naujas choreografo kūrinys.
D. Dawsono baletų choreografinė leksika yra klasikinė – ten nėra nė vieno žingsnelio iš šiuolaikinio šokio „žodyno“. Jis tiesiog atveria baleto judesių beribiškumą, praplėsdamas įprastas klasikinės kalbos galimybes. Todėl aš nepriskirčiau D. Dawsono prie šiuolaikinio šokio choreografų, nes šokėjai be stiprios klasikinės mokyklos jo baletų atlikti nesugebėtų. Bet kad D. Dawsonas priklauso nūdienos pasauliniam baleto choreografų elitui – tai tikrai“, – neabejoja J. Dronina.
Spektaklyje „Širdies ritmu“ šį rudenį pamatysime 13 jo atsirinktų LNOBT baleto trupės šokėjų.
„Choreografas jiems duoda judesį ir emociją, gyvenančią muzikoje, bet palieka laisvę asmeniniam įprasminimui ir savo vidinių tekstų kūrimui. Todėl kiekvienas artistas, net ir pasirodantis perkeltame D. Dawsono spektaklyje, turi galimybę perteikti savo paties istoriją. Jo baletų neįmanoma šokti tuščiai“, – teigia LNOBT baleto meno vadovė.
Šalia spektaklio „Širdies ritmu“ matysime ir LNOBT vyriausiojo choreografo Martyno Rimeikio naujo kūrinio „I Like...“ premjerą pagal Vidmanto Bartulio muziką. „Man labai svarbu, kad žymiausias Lietuvos choreografas kurtų spektaklius mūsų trupei. M. Rimeikio kūrybinis braižas – tai stipri ir gili dramatinė linija, nuo kurios jis paprastai atsispiria. Kartu su juo dirbs Lietuvos kūrėjų komanda, o tai reikšminga mūsų nacionalinio baleto istorijai ir trupės identitetui“, – pabrėžia Jurgita Dronina.
„Traviatos“ istorija moters akimis
Dar vienas naujas baleto pavadinimas kito sezono LNOBT repertuare – „Dama su kamelijomis“, statoma šiuolaikinės choreografės Annabelle‘s Lopez Ochoa.
„Toks ir A. Lopez Ochoa kūrybinis metodas – ji ima visiems žinomas istorijas ir apverčia jas visai kitu rakursu, išryškindama netikėtus niuansus. Tokių drąsių choreografių, kurios imtųsi sudėtingų kūrinių ir savaip juos traktuotų, pasaulyje nėra tiek daug. Be to, A. Lopez Ochoa kuria dramatinius baletus, o būtent dramatiniai vaidmenys artistams suteikia vidinės brandos.
„Dama su kamelijomis“ bus kuriama čia, mūsų trupėje. Kai kartu su choreografe dairėmės tinkamo siužeto, iš pradžių kalbėjomės apie jos nuostabųjį darbą „Frida“, pasakojantį apie dailininkę Fridą Kahlo. Nežinau, ar bent viena žiūrovė iš šio Anglijos nacionalinio baleto pastatymo yra išėjusi be ašarų – tai ypatingai jaudinantis spektaklis. Jis labai patiko ir Nyderlandų nacionalinio baleto trupei, todėl jie perėmė „Fridą“ ir ją išplėtojo, iš vienaveiksmio baleto sukurdami pilno metro spektaklį.
Bet aš nenorėjau trupei atvežti spektaklio, kuris jau yra sukurtas – siekiau suteikti jai dar vieną kūrybos dovaną. Todėl verčiau pasirinkome kurti naują baletą „Traviatos“ išgarsintu siužetu, tačiau žvelgdami į šią istoriją Alexandre‘o Dumas sūnaus romano „Dama su kamelijomis“ pagrindinės veikėjos prototipu tapusios Marie Duplessis akimis. Būtent ši moteris rašytojui suteikė įkvėpimo romanui.
Turėtų būti įdomu, nes žymus choreografas Johnas Neumeieris savąją „Damą su kamelijomis“ – vieną iš mano mėgstamiausių baletų – sukūrė vadovaudamasis vyrišką požiūrį perteikiančia A. Dumas knyga. A. Lopez Ochoa balete „Dama su kamelijomis“ skambės Giuseppe‘s Verdi, Ferenco Liszto ir šiuolaikinių kompozitorių muzika, kurią į vientisą kompoziciją adaptuodamas dėlioja Juanas Pablo Acosta. Šis spektaklis taps pirmuoju bendru LNOBT baleto trupės pastatymu su Estijos nacionalinės operos baleto trupe, kas be galo džiugina, nes tai – pirmoji baleto koprodukcija mūsų teatro istorijoje“, – teigia J. Dronina.
