success Galima peržiūrėti krepšelį
Pradžia
en
{{cart.item_count}}

Tuščias krepšelis

Krepšelis

Pasaulį gelbės dvi operos solistės – Rachel Nicholls ir Nomeda Kazlaus

„Moterys išgelbės pasaulį“ – sako režisierius Oskaras Koršunovas apie jo statomą Ludwigo van Beethoveno operą „Fidelijus“. Tačiau kurios moterys konkrečiai? Artėjančiose šio veikalo premjerose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tai bus dvi ryškios solistės – britė Rachel Nicholls (ji dainuos gegužės 15 ir 16 d.) bei lietuvė Nomeda Kazlaus (ją matysime gegužės 20 d.).
Premjeros išvakarėse – pokalbis su solistėmis.

Rachel, esate pratusi įkūnyti stiprias herojes – dainuojate valdingąją Ledi Makbet (G. Verdi operoje), karingąją valkiriją Brunhildą (R. Wagnerio operoje). Beje, dienraštis „The Guardian“ pavadino jus „įspūdingiausia pastarųjų metų britiškąja Brunhilda“. Leonorą dainavote ir Bergene, kur 2013 m. įvyko šio pastatymo premjera. Kokį regite šį personažą?

Rachel Nicholls: Leonora yra moteris herojus. Būtent „herojus“, o ne „herojė“. Regiu šį personažą kaip dvi asmenybes – Leonorą ir Fidelijų, kuriuo ji apsimeta. Bet apibendrinus tai yra žmogus, kuris tiesiog daro viską, ką privalo, kad išgelbėtų savo vyrą. Jos tikslas – įgyvendinti gelbėjimo planą.

Vienu žodžiu – geležinė ledi?

Leonora tiesiog beatodairiškai vykdo sumanymą, nes neturi kitos išeities. Po „Fidelijaus“ Vilniuje grįšiu į Angliją dainuoti Izoldos (R. Wagnerio „Tristane ir Izoldoje“) – taip pat mylinčios moters personažo. Tačiau jei Izolda atvirai reiškia emocijas, pasiduoda instinktams, Leonora negali sau to leisti. Ji turi nuolat save kontroliuoti – nerodyti tikrųjų jausmų, slėpti tapatybę, elgtis kaip vyras, nes viskas, ką ji daro, yra labai pavojinga. Įsivaizduoju, kad Leonora turėjo dvejus metus ieškoti savo vyro (nes tiek metų pagal siužetą jis yra dingęs), ir iki patekdama į šį kalėjimą, kuriame surado Florestaną, apėjo daug įvairių kalėjimų. Šiame paieškų kelyje ji sutinka daug įvairių žmonių – kai kurie jai padeda, kai kurie – ne. O kartais ji pati turi nuspręsti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, ji jaučia nuoširdžią žmogišką simpatiją kalėjimo prižiūrėtojui Rokui, pas kurį įsidarbina, bei jo dukrai Marcelinai, kuri įsimyli (!) Fidelijų (t. y. persirengusią Leonorą), tačiau ji negali atskleisti savo tikrosios tapatybės, nes privalo įveikti visas fizines ir moralines kliūtis, kad galiausiai išgelbėtų savąjį Florestaną. Ir tik arijoje, kurią dainuoja likusi viena, ji gali išreiškti savo tikruosius jausmus.
Kai ji suranda savo vyrą, jos jausmai sumišę: Florestanas išsekęs, tai tik pusė to žmogaus, koks ji buvo prieš išsiskyrimą. Taigi, viena vertus, ji labai nuliūdusi, tačiau kita jos sielos dalis jaučia didelį palengvėjimą, nes dabar ji vėl gali būti savimi ir gyventi toliau.

Nomeda, Leonorą dainuosite pirmą kartą. Tiesa, jūsų biografijoje puikuojasi Brunhilda pirmajame lietuviškame R. Wagnerio „Valkirijos“ pastatyme – tai irgi nelengvas vaidmuo. Kuo pasižymi jūsų naujausias darbas?

Nomeda Kazlaus: Visų pirma „Fidelijus“ – tai klasikinė opera, kurių apskritai nėra labai daug. Be to, šis vaidmuo reikalauja ištvermės tiek dainavimo, tiek emocijų prasme. Pavyzdžiui, Leonoros arija laikoma viena sudėtingiausių klasikinėje operoje apskritai. Leonora yra beveik visą pirmą ir antrą veiksmą scenoje („Fidelio“ sudaro du veiksmai). Taigi, tai vaidmuo ilgų „distancijų bėgikams“.

Kaip manote, kuo 1814 metais datuojama opera „Fidelijus“ gali būti patraukli, įdomi šiuolaikiniams žiūrovams?

Ši opera – apie tikrąsias vertybes: tikrą meilę, vardan kurios Leonora pasiryžusi paaukoti netgi gyvenimą. Juk pasaulio istorija mums rodo, kad svarbiausias gyvenimo variklis dažniausiai yra meilė. Taip, tokį pasiaukojimą kaip Leonoros retai kur besutiksi realiame gyvenime, ypač šiais laikais. Pavyzdžiui 19 amžiuje dekabristų žmonos važiavo paskui savo ištremtus vyrus į Sibirą. O dabar žmonės gyvena labai materialiame pasaulyje, lengvai susitinka, išsiskiria, mažai linkę pasiaukoti vienas dėl kito. Todėl Leonora yra tarsi amžinas didingas tikrų moterų simbolis, kurios savyje sutalpina begalinę meilę, jėgą, pasiaukojimą, tam tikrą gudrumą dėl siekiamo rezultato. Man ypač malonu, kad ši opera – su laiminga pabaiga, nes, kaip žinia, dažnai operos baigiasi tragiškai. Operos pabaigoje triumfuoja džiaugsmas ir meilė.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu gerų spektaklių!

Kalbino Beata Baublinskienė
2015 05 14

Nuotraukos Martyno Aleksos (LNOBT) ir Magnuso Skrede (Bergeno nacionalinė opera)

Naujienlaiškio prenumerata

Loading