Pradžia
en

Netekome kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021)

Netekome kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus (1932–2021)

Ne vienas operos mylėtojas iki šiol prisimena B. Kutavičiaus operos Lokys pastatymą 2000 m. mūsų teatre (dirigentas M. Staškus, režisierius J. Jurašas, dailininkai M. Navakas, S. Straukaitė)… Taip pat vėliau, 2003 m. pastatytą operą-baletą Ugnis ir tikėjimas. Šiais kūriniais vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių įrašė savo vardą ir į lietuviškos operos istoriją.

Lietuviško minimalizmo pradininkas, Antano Račiūno kompozicijos klasės absolventas, pats išauginęs savo mokinių kompozitorių būrį. Už savo kūrybą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, Lietuvos Nacionaline premija. Pelnęs festivalio „Probaltica“ (Torunė, Lenkija) prizą už kūrybinius laimėjimus, pagerbtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, taip pat Karininkų kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“. Pelnė Tarptautinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) prizą už kūrybą, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) „Metų autoriaus“ apdovanojimą. Tačiau didžiausias įvertinimas kūrėjui – skambanti jo muzika, nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Jo kūryba išėjo toli iš grynosios muzikos ribų, apima platų kultūrinį kontekstą, atidengdama amžių glūdumoje skendinčius tautų istorijos ir priešistorės klodus, materializuodama grynuosius mitinės ir religinės sąmonės archetipus, rašo Lietuvos muzikos informacijos centras. Apie B. Kutavičiaus kūrybą išleistos keturios knygos, įrašytos aštuonios autorinės kompaktinės plokštelės.

Lietuvos kompozitorių sąjungos vadovas Mykolas Natalevičius: „Tai yra vienas žinomiausių Lietuvos kompozitorių. Jeigu kalbėtume apie tai, kad kiekviena šalis turi savo ryškiausią kompozitorių, tai neabejotinai B. Kutavičius buvo vienas iš pačių ryškiausių. Jis suformavo tam tikrą reakciją ir būdą, kaip interpretuoti folklorą, kaip jį pateikti jungiant su šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Jis buvo labai kūrybiškai nuoširdi asmenybė ir nepaisant to, kad didžiausi jo kūriniai buvo sukurti labai sudėtingu laikotarpiu, priespaudoje, jis sugebėjo niekada neatsižadėti savo kūrybos tikslų ir jo ryškiausi kūriniai kaip „Paskutinės pagonių apeigos“, oratorija „Iš jotvingių akmens“ turbūt išliks kaip tam tikras kultūros ženklas – kaip ir Čiurlionio simfoninės poemos“, – sakė M. Natalevičius.

LNOBT užjaučia artimuosius ir visą Lietuvos kultūros bendruomenę, liūdime kartu su visais dėl šios didžiulės netekties.

Naujienlaiškio prenumerata

Loading