Spalio 11 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – neeilinis Georges‘o Bizet operos „Karmen“ spektaklis. Jame susitiks trys nūdienos lietuvių vokalinės scenos grandai: Justina Gringytė (Karmen), Kristian Benedikt (Don Chosė) ir Viktorija Miškūnaitė (Mikaela).
Prieš spektaklio repeticijas kalbiname mecosopraną Justiną Gringytę, liepą susilaukusią sūnaus ir po šio džiaugsmingo įvykio pirmąkart sugrįžtančią į operos sceną. Tiesa, savo koncertinį sezoną solistė jau pradėjo rugsėjo 23-iąją dainuodama „Royal Albert Hall“ – vienoje iš nedaugelio didžiųjų Londono scenų, kurioje jai anksčiau dar nebuvo tekę pasirodyti.
– „Royal Albert Hall“ tą vakarą buvo nuostabiai graži! Joje skambėjo Ludwigo van Beethoveno 9-oji (Džiaugsmo) simfonija. Simboliška, kad tas pats didingas kūrinys gegužę mane ir palydėjo į motinystės atostogas: jis mano gyvenime išties visuomet neša džiaugsmą. Pirmąkart šios simfonijos ištrauką dainavau Londono Karališkajame operos teatre, kuriame 2012 m. vasaros olimpinių žaidynių proga buvo surengtas iškilmingas Tarptautinio olimpinio komiteto sesijos atidarymas. Scenoje tąkart stovėjau kartu su sopranu Renée Fleming, tenoru Placido Domingo ir bosu-baritonu Brynu Terfelu – partneriais, apie kuriuos kiekvienas jaunas (ir ne tik jaunas...) pasaulio solistas galėtų tik pasvajoti.
Dainininkės dažnai nerimauja, kaip gimdymas, kūdikio žindymas atsilieps jų balsui. Ar jaučiate pasikeitimus?
– Laukia daug darbų, tad žinojau, kad ir besilaukdama negaliu smarkiai atsipalaiduoti. Palaikydama vokalistams svarbių raumenų tonusą, dainavau beveik iki pat paskutinės nėštumo dienos. Ačiū Dievui, gimdymas apsiėjo be Cezario pjūvio, tad jau trečią savaitę po jo vėl pradėjau dainuoti. Man padeda mano dėstytoja, su kuria tiesiog iš namų bendrauju „Skype“ ryšio pagalba. Kuo trumpesnė padaryta pertrauka, tuo trumpiau užtrunka susigrąžinti buvusią vokalinę formą. Galiu pasidžiaugti, kad balsas liko toks pat, gal tik fizinės ištvermės kol kas truputį stinga. Anksčiau dainuodama sudėtingas frazes spektakliuose galėdavau nepailsdama bėgioti laiptais aukštyn žemyn, o šiandien tai vargiai pavyktų… kol kas!
Ar „Karmen“ – daug fizinių jėgų reikalaujantis spektaklis?
– Pastatymas pastatymui nelygu. Ir tame pačiame pastatyme galbūt viena solistė scenoje juda gerokai mažiau už savo dublerę, bet tai nereiškia, kad jos vaidmens versija prastesnė. Jei kalbame apie LNOBT „Karmen“, režisuotą Arnaud Bernard‘o, tai pagrindinei solistei jis nėra fiziškai itin sudėtingas spektaklis. Tikiuosi, jėgų pakaks. Bendras spektaklių, kuriuose man yra tekę dainuoti Karmen, skaičius jau persirito pusę šimto. Galėčiau ilgai vardinti miestus, kuriuose vaidinau šį vaidmenį: Londonas, Lisabona, Palermas, Maskva, Sankt Peterburgas, Novosibirskas… Ir, žinoma, Vilnius.
Kuris iš „Karmen“ pastatymų Jums buvo įspūdingiausias?
– Veikiausiai tas, kuriame daugiausiai kartų teko dalyvauti: režisieriaus Calixto Bieito kurtas pastatymas, kuriame debiutavau Londone, Anglijos nacionalinėje operoje, po to Lisabonoje, o vėliau – ir Palerme. Šį spektaklį su scenoje sustatytais senais „mersedesais“ pažįstu jau taip gerai, kad atvykusi į bet kurį miestą galėčiau dainuoti be atskiro pasirengimo, nors kiekviename teatre, atliekamas skirtingų trupių, jis turi įgavęs skirtingų spalvų. Ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.
Tarkim, Londone spektaklio prodiuseriai norėjo, kad mano Karmen būtų blondinė. Lisabonoje iš pradžių irgi pageidavo blondinės, bet vėliau persigalvojo ir atnešė labai gražų brunetės peruką. Ir nors tai – viso labo perukas, pajutau, kaip spektaklis nuo jo kitaip nušvito.
Dar įdomiau nutiko Palerme, kur teatras pareiškė perukų neturintis. Visgi režisierius jo atkakliai reikalavo pabrėždamas, kad neturi teisės gadinti solistės plaukų. Galiausiai pavyko gauti itin prastos kokybės nenatūralių juodų plaukų kupetą, bet ir tokia savaip pakeitė mano personažą. Šiaip ar taip, italų, kaip ir portugalų, publika veikiausiai nebūtų supratusi Karmen-blondinės.
Apie C. Bieito spektaklius galėčiau ilgai kalbėti. Visi kiti pastatymai, kuriuose teko dainuoti, atmintyje, patirčiai kaupiantis, pamažu blėsta ir painiojasi. Kartais pamenu vaidinto spektaklio sceną, bet nebegaliu pasakyti, kurio teatro „Karmen“ tai buvo.
Ir visgi: kuo šiame kontrastingų čigonių parade išsiskiria LNOBT spektaklio Karmen?
– Man sunku pasakyti – kol kas esu jame dainavusi vienintelį kartą pernai vasarį. Kai nedirbi spektaklio komandoje nuo pradžių, o turi kelias dienas repeticijų ir vienintelį spektaklį, nelengva „susigyventi“ su bet kuriuo pastatymu. Kelios teatre praleistos dienos gali būti smagios ir įdomios, tačiau po spektaklio iš viso to atmintyje telieka trumpas blyksnis. Tuomet dar geriau įvertini, kokia profesinė prabanga yra keturių ar net šešių savaičių bendravimas su režisieriumi prieš spektaklio premjerą, kai turi su kuo ilgai kalbėtis apie tai, kodėl pasirinkta būtent tokia operos interpretacija, tokie kostiumai, gali pateikti daugybę klausimų ir gauti atsakymus iš pirmų lūpų. Teatruose dirbantys režisieriaus asistentai, kad ir kokie puikūs jie būtų, visų atsakymų pateikti negali, todėl telieka kliautis savo intuicija. Tai vienintelis būdas paversti personažą savu ir išlikti scenoje sąžiningai.
Šįkart scenoje sutiksite ypatingai stiprų lietuvių dainininkų ansamblį. Ar dažnai tenka operose dainuoti su savo tautiečiais?
– Tikrai ne. Londono Karališkajame operos teatre kartu Edgaru Montvidu esame dainavę Giacomo Puccini „Kregždutės“ pastatyme. Dar kartą toje pačioje scenoje susitikome jau trise su E.Montvidu ir K.Smoriginu, kai buvo pristatomas koncertinis Gioacchino Rossini operos „Kelionė į Reimsą“ atlikimas. Pakilus šio pasirodymo „lietuviškosios operos gvardijos“ įspūdis širdyje neišblėsęs iki šiol. Na, ir dar Lietuvoje dainuoti „Karmen“, „e-Carmen“ bei “Jonas ir Greta” spektakliai, kuriuose sutikau nemažai kolegų.
Ar, susikūrusi sau vardą ir įvaizdį operos pasaulyje, spektakliuose stengiatės derintis prie kitų atlikėjų? O gal, turėdama pagrindinę operos partiją, manote, kad jie turėtų taikytis prie Jūsų?
– Vardas nieko nereiškia, kai spektaklyje dirba vieninga komanda. Būtų labai egoistiška galvoti, kad visi privalo bėgioti aplinkui tave todėl, kad esi pagrindinės partijos atlikėja. Nors publikai primadonų ambicijos netgi patinka ir viešųjų ryšių atstovai mielai lipdo joms tokius įvaizdžius, važinėdama po teatrus esu pastebėjusi, kad dažniau už sopranus ir mecosopranus savo įnorius demonstruoja tenorai.
Pavyzdžiui, esu susidūrusi su Don Chosė vaidmens atlikėju, kuris, nepaisydamas režisūros, kiekvieną savo frazę stengdavosi būtinai ištarti scenos priekyje. O C.Bieito pastatyme yra scena, kurioje Karmen, laikydama rankoje gėrimo butelį, erzina Don Chosė, tyčia ant jo tą gėrimą šlakstydama. Kai tenoras ir vėl nubėgo prie pat scenos krašto, su siaubu supratau, kad nebegalėsiu gudruolio aplaistyti taip, kad liktų sausi apačioje grojantys orkestrantai ir jų muzikos instrumentai... Ir tai nebuvo vienintelis šio kolegos pateiktas siurprizas. Nenuostabu, kad Karmen ir Don Chosė barnio scena spektaklio finale išėjo tiesiog žaižaruojanti. Publika nesuvokė tikrosios to priežasties, užtat žiežirbas priėmė susižavėjusi. Tai vienintelis spektaklis, kuriame mano Karmen būtų mielai nukovusi Don Chosė gerokai anksčiau, negu jis susirengė ją nudurti...
Dažnai pabrėžiate, jog Jūsų Karmen būna labai skirtinga, ir neįmanoma atspėti, kokia ji bus šįkart. Bet gal įmanoma nusakyti, kokia ji tikrai nebus?
– Mano Karmen niekada nebūna lėkšta, nors kartais ir stengiasi tokia apsimesti.
Koks kitas artimiausias pasirodymas Jūsų planuose?
– Sąmoningai susiplanavau šį pusmetį taip, kad kuo daugiau laiko galėčiau praleisti Vilniuje ir nereikėtų keliauti po pasaulį su dar visai mažyčiu sūneliu. Todėl po „Karmen“ LNOBT žiūrovai dar galės mano balsą išgirsti Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ spektakliuose lapkričio 9 ir 11 dienomis. Juose dainuosiu Romeo partiją. Scenoje atliksiu ją pirmąkart, nors pats veikalas man gerai pažįstamas: kai stažavausi Nacionalinės operos studijoje Londone, būtent Romeo, Karmen ir dar Idamantė iš Wolfgango A. Mozarto operos „Idomenėjas“ buvo pagrindiniai ten tobulinti vaidmenys.
