Pradžia
en

Jau greitai: „Dievo avinėlio“ atlikėjai rengiasi svarbiausiai akistatai su kompozitoriumi

Jau greitai: „Dievo avinėlio“ atlikėjai rengiasi svarbiausiai akistatai su kompozitoriumi

Felikso Bajoro „Dievo avinėlis“ niekada nebuvo pilna apimtimi pastatytas scenoje, tačiau tai nesutrukdė šiam kūriniui tapti lietuviškos muzikos legenda. Besirengdamas keturis dešimtmečius lauktai premjerai, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pradėjo gyvus susitikimus su „Dievo avinėlio“ pastatymo kūrėjais. Jau pirmasis toks susitikimas sulaukė didelio publikos susidomėjimo.

Kompozitorius F. Bajoras pasakojo, kad prie vienintelės jo parašytos operos libreto devintojo dešimtmečio pradžioje dirbo net trys autoriai: prozininkas Rimantas Šavelis, poetai Marcelijus Martinaitis ir Sigitas Geda. Visi jie išėjo į dvasių pasaulį, taip ir nesulaukę „Dievo avinėlio“ premjeros.

„Tuo metu buvau labai įsitraukęs į vokalinę muziką ir norėjau parašyti operą, bet jokiu būdu ne istorinę apie praėjusius laikus, o tų dienų. Žinoma, partizanų tada nebebuvo, bet ta tema Lietuvoje dar buvo labai skaudi. Ieškodamas siužetų, daug skaitydavau. Ir pasitaikė man R. Šavelio romanas „Dievo avinėlis“. Mano paprašytas, rašytojas padarė gan sausą libreto „karkasą“. Tada pasikvietėme poetą Marcelijų Martinaitį, kuris pridėjo keletą gražių epizodų, tik parašytų labai ilgais, gremėzdiškais sakiniais. Galiausiai kreipėmės į Sigitą Gedą, kuris į tekstą įnešė lakoniškumo ir liaudiško humoro. Taip gimė galutinis „Dievo avinėlio“ libreto variantas. Apie tai, kad šiame spektaklyje bus ir baletas, galvojau nuo pat pradžių, palikdamas didelius muzikos epizodus vien šokiui, be jokio dainavimo“, – pasakojo F. Bajoras. 

Ateina tiesos laikas

Tad nereikėtų stebėtis, kad režisuoti „Dievo avinėlį“ ėmėsi choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.

„Kalbantis su kompozitoriumi išryškėjo, kad mums abiem nesinori atkuriamosios dokumentikos apie pokario laikotarpį, nes prasminiai „Dievo avinėlio“ akcentai yra visai kitur. Nevengiame pokario kovų temos, bet tai labiau laiko aplinkybė, negu esmė. Ne veltui kūrinio finale choras skelbia: „Ateina laikas – tiesos laikas!“. Pagrindinis spektaklio personažas – žmogus, atsidūręs ribinėje situacijoje. Dabar, išgyvendami sudėtingą laikotarpį, mes visi esame šiek tiek ribinėje situacijoje, todėl susimąstymas, kaip mes gyvename ir kas iš tikrųjų svarbu, man yra šio spektaklio esmė. Nes viskas, ką įvairiausių idėjų vedami žmonės žemėje darė iki šiol, vedė mus į beprasmę tragediją, į bendrą susinaikinimą“, – teigė M. Rimeikis.

Premjeros muzikos vadovas Gintaras Rinkevičius, premjeroje diriguosiantis savo vadovaujamam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui, pirmiausiai paragino visus premjeros laukiančiuosius imti į rankas knygą: „Labai prašau visų perskaityti R. Šavelio romaną, nes jis yra puikus. Jame daug smulkių gražių detalių, kurių operos žanras tiesiog nepajėgus atskleisti. Užtat, remdamasis muzika, jis atskleidžia kitus svarbius dalykus. Manau, kad F. Bajoras parašė tikrai labai įdomią muziką – su dodekafonija, su tarsi Giacomo Puccini „Bohemoje“ atsikartojančiais leitmotyvais. Man nėra šansų paaiškinti, ką ši muzika reiškia, bet ji perteikia tiesą ir gilų meną. Nes meną sudaro ne tik idėjos: kartais jos būna labai geros, o iš meno nieko nėr. Tai „Dievo avinėlyje“ dera ir idėjos, ir menas“, – pabrėžė dirigentas.

Apie baubus ir iliuzijas

„Sakoma, kad F. Bajoras yra didžiausias atlikėjų baubas: salėje pamatę autorių, visi muzikantai būna nustėrę. Taip gerai girdinčio ir taip gerai žinančio, ką ir kodėl padarė, kito kompozitoriaus aš nerasčiau Lietuvoje“, – pripažino muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.

Ar atsakomybė prieš kompozitorių neslegia būsimosios LNOBT premjeros statytojų? „Kadangi kūrinys taip ilgai laukė savo pastatymo, jaučiu didžiulį jo svorį ir atsakomybę. Bet norėdamas kažkaip išgyventi iki premjeros, stengiuosi susitelkti tik į tai, kas turi būti scenoje“, – neslėpė „Dievo avinėlio“ režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis.

„Man sakė, kad teatras mano kūrinio bijojo imtis dėl to, kad aš labai kibsiu ir trukdysiu. Bet aš nelendu į repeticijas, laukiu – gal pakvies, gal nepakvies. Jeigu aš reikalingas – tai gerai, jeigu ne – tai bus jūsų atsakomybė“, – taikiai svarstė pats F. Bajoras, teigdamas, kad pastaraisiais metais pergalvojo savo gyvenimo filosofiją ir mokosi visiems atleisti. 

Dirigentas G. Rinkevičius, kuriam teko atlikti nemažai F. Bajoro muzikos, žadėjo kompozitorių į vėlesnes repeticijas būtinai pakviesti, tik ragino nepasiduoti jo atlaidumo iliuzijai: „Joks jis ne kitoks – autorius yra toks pat ir dar griežtesnis. Bet tai pabudina muzikantų sąžinę. Jeigu autorius žino, ko nori – vadinasi, dar ne viską padarei, kad autorius būtų laimingas. Iš visų jėgų stengsimės, kad kompozitoriaus veidas būtų giedras“.  

Operos-baleto „Dievo avinėlis“ premjera LNOBT scenoje – jau lapkričio 17, 18 ir 19 dienomis.

Naujienos

Bravissimo

Kiti renginiai