Pradžia
en

Estų „Tanhoizeris“ – apie sensualumo paieškas dorovės gniaužtuose

Gegužės 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – išskirtinė galimybė pamatyti Richardo Wagnerio operą „Tanhoizeris“, kurią atliks svečiai iš Estijos nacionalinės operos. Šis pastatymas Estijoje buvo pripažintas geriausia metų premjera. 

Richardas Wagneris (1813-1883) nepasižymėjo ypatingu kuklumu, tačiau sau pačiam taipogi būdavo reiklus. 1845 m. sukurtą operą „Tanhoizeris“ didysis vokiečių kompozitorius perdarinėjo net tris kartus, visgi prieš mirtį prasitarė žmonai Kozimai, jog lieka skolingas pasauliui „Tanhoizerį“.
Tad nuo pat 1845 m. Drezdene įvykusios premjeros „Tanhoizeris“ netgi jo autoriui atrodė problemiškas, pernelyg daug neatsakytų klausimų iškeliantis kūrinys. Gal todėl, kad pagrindinį jo veikėją scenoje matome silpną, besiblaškantį, dvejojantį, o tai nėra itin būdinga R.Wagnerio kūrybai. O gal todėl, kad Tanhoizeris priverstas rinktis tarp jausmingumo (Veneros rūmų) ir dvasingumo (Vartburgo pilies), ir pasirinkimas tarp šių pilnavertei žmogiškajai laimei būtinų dedamųjų niekada nebūna paprastas.
Estijos nacionalinės operos interpretacijoje, kurią 2013 m. sukūrė britų režisierius Danielis Slateris, jausmingosios Veneros ir dorovingosios Elizabetės partijos patikėtos tai pačiai dainininkei. Tai perša šiek tiek kitokią R.Wagnerio operos traktuotę: Elizabetę įsimylėjęs Tanhoizeris siekia intymaus artumo, tačiau Vartburgo pilyje, kur gyvena jo mylimoji, tokie santykiai vertinami kaip nuodėmingi ir nepadorūs. Šioje pilyje gyvenimas tarsi sustingęs: jos gyventojai panašiai rengiasi, panašiai mąsto ir elgiasi pagal griežtai nustatytas normas, kuriose meninės prigimties Tanhoizeris tiesiog neišsitenka. Todėl savo vaizduotėje jis susikuria linksmus, malonumų kupinus Veneros rūmus ir įkurdina juose deive Venera vyro fantazijose virstančią, slaptus jo troškimus pildyti pasirengusią mylimąją Elizabetę. Visgi ir juose Tanhoizeris neatranda laimės, nes pats suvokia savosios iliuzijos trapumą ir pasmerktumą.
Tanhoizerio partiją Estijos nacionalinės operos spektaklyje Vilniuje atliks suomių tenoras Jyrki Anttila, Elizabetės ir Veneros – pagrindinis estų trupės sopranas Heli Veskus, Volframo fon Ešenbacho – baritonas Rauno Elpas. Spektaklyje dalyvaus ne tik teatro operos solistai bei choristai, bet ir dešimt baleto šokėjų. Estijos nacionalinės operos simfoniniam orkestrui Vilniuje diriguos šio teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Vello Pähnas. Beje, žiūrovai gali nesibaiminti „vagneriškos“ spektaklio trukmės, mat estai siūlo sutrumpintą „Tanhoizerio“ versiją. Trijų veiksmų operos spektaklis, įskaičiuojant dviem pertraukoms skirtą laiką, truks tris su puse valandos.
Ypatingai vertas pažymėti šiuolaikiškas, bet skoningas, pagrindinę pastatymo mintį taikliai perteikiantis britų scenografės Leslie Travers darbas šiame „Tanhoizeryje“. Jame puikiai dera tiek lakoniškas nūdienos interjerų griežtumas, tiek ir Veneros rūmų dekoracijos iš intymaus moteriško trikotažo.
Įdomu, jog Taline R.Wagnerio „Tanhoizeris“ pirmą kartą buvo atliktas dar 1854 m., taigi neprabėgus nė dešimtmečiui po pasaulinės operos premjeros Drezdene. Lietuvą ji pasiekė gerokai vėliau: tik 1930 m. Valstybės teatro scenoje Kaune „Tanhoizeris“ nuskambėjo pirmąkart. Kitas tos pačios operos pastatymas jau Vilniuje, Lietuvos operos ir baleto teatre sceną išvydo tik po šešių dešimtmečių – 1990-aisiais. 

Naujienlaiškio prenumerata

Loading