Prieš Giacomo Puccini operos “Bohema” spektaklį jį diriguosiantis Julius Geniušas pasidalino savo paties bohemiškos jaunystės prisiminimais.
Kaip manote, bohema – gėris ar blogis? Dirigentas Julius Geniušas į šį klausimą atsakytų net nesvarstęs: „Bohema yra pozityvus reiškinys, jei suvoksime ją kaip gyvenimo būdą, leidžiantį daug laiko skirti neoficialiems pašnekesiams apie meną, tarpusavyje išdiskutuoti skirtingus supratimus ir pozicijas. Jauniems žmonėms naudingas toks išsišnekėjimo etapas, nes vienumoje užsidaręs nepajėgtum taip sparčiai plėsti savo akiračio.“
Paprašytas pasidalinti savo paties bohemišku nuotykiu maestro prisimena, kaip studijų metais kartu su būriu bendrakursių pražygiavo anuomet dar Lenino vardą turėjusiu prospektu Vilniuje garsiai dainuodami Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūrą. „Ir tai vyko ne naktį, o vidury dienos. Tiesiog buvom jauni, balsingi, pagavo gera nuotaika... Vienas pradėjo, kiti perėmė... Kokios buvo praeivių reakcijos? Net nepastebėjau – jos mums visiškai nerūpėjo. O svarbiausia, kad niekas mūsų tada nesustabdė ir nepalaikė „Tanhoizerio“ antisovietine demonstracija“, - džiaugiasi dirigentas.
Visgi daugiausiai jo bohemiškos patirties prisiminimų susiję su kompozitoriaus Šarūno Nako įsteigtu Vilniaus naujosios muzikos ansambliu: nei po repeticijų, nei po koncertų šio ansamblio nariai neskubėdavo skirstytis. Kadangi koncertai vykdavo ne tik Vilniuje, bendros kelionės jaunus menininkus suburdavo dar greičiau.
„O vertingiausios diskusijos užsimegzdavo tuomet, kai drauge – panašiai kaip G. Puccini operoje „Bohema“ – vakarodavo jauni muzikantai, dailininkai, rašytojai, teatralai, filosofai... Tuomet gimdavo pačios originaliausios idėjos“, - liudija J.Geniušas.
Šeštadienio, spalio 28 d., „Bohemos“ spektaklyje poetą Rudolfą įkūnys Merūnas Vitulskis, jo širdies draugę siuvėją Mimi – Joana Gedmintaitė, dailininką Marčelą – Eugenijus Chrebtovas, aktorę Miuzetę – Agnė Stančikaitė, kompozitorių Šonarą – Steponas Zonys, filosofą Koleną – Egidijus Dauskurdis.
