VAIDINA
Berniukas Naglis — Teodoras LIPČIUS (diskantas)
Brolis — Ryo ISHIMOTO
Sesės — Emilija KAROSAITĖ, Viktorija ZOBIELAITĖ (šokėjos)
Mama — Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ
Senelis — Vytautas RUMŠAS
Keleiviai — Diana ANEVIČIŪTĖ, Jolanta DAPKŪNAITĖ, Arūnas VOZBUTAS
Keleiviai ir kiti veikėjai — LNOBT choro artistai: Gintarė RADAUSKAITĖ, Olga RADZEVIČIENĖ, Lina ŠARKIENĖ (sopranai), Monika BUOŽYTĖ, Jovita DOVSEVIČIŪTĖ, Evelina GREICIŪNAITĖ, Julija SMOLIČ, Anna TROŠINA (altai), Egidijus JONAITIS, Mantas IVANAUSKAS, Kęstutis PAPARTIS, Georgij POPOV (tenorai), Dainius JAKŠTAS, Žygimantas JASIŪNAS, Donatas ŽUKAUSKAS (baritonai), Povilas BUTKUS, Šarūnas ČEPULIS, Martynas KINDURYS (bosai)
LNOBT orkestro ansamblis — Smuikas – Dainius PESECKAS, orkestro koncertmeisteris, Aistė BIRVYDAITĖ; Altas – Tomas SAVICKAS, koncertmeisteris, Gabrielė ZANEUSKAITĖ; Violončelė – Rokas VAITKEVIČIUS, koncertmeisteris, Mykolas RUTKAUSKAS; Kontrabosas – Donatas BAGURSKAS, koncertmeisteris, Samanta IGNATJEVA; Fleita – Vytautas SRIUBIKIS, koncertmeisteris, Vytenis GURSTIS; Klarnetas – ytautas GIEDRAITIS, koncertmeisteris, Vilius KALVĖNAS; Saksofonas – Kazimieras JUŠINSKAS; Mušamieji – Tomas KULIKAUSKAS, koncertmeisteris, Almantas PUIDOKAS, Ernestas VERBA, Lukas BUDZINAUSKAS; Fortepijonas – Marija GRIKEVIČIŪTĖ.
2010 m. Itaru Sasaki iš Otsuchi miestelio Japonijoje sužinojo, kad jo mylimas pusbrolis serga vėžiu ir jam gyventi liko tik trys mėnesiai. Po pusbrolio mirties Sasaki savo kieme pastatė seną telefono būdelę, kad kasdien galėtų bendrauti su mirusiuoju, o jo žodžiai būtų išnešioti vėjo.
2011 m. Otsuchi apylinkėse įvyko cunamis, kurio metu žuvo 10 proc. miesto gyventojų. Pamažu žmonės sužinojo apie telefono būdelę ir pradėjo lankytis Itaru Sasaki sode, norėdami paskambinti prarastiems artimiesiems.
Nuo 2022 m. kovo 1 d., praėjus vos savaitei po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, senas taksofonas, identiškas Japonijoje stovėjusiam „vėjo telefonui“, buvo įkurdintas prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro. Žmonės buvo kviečiami užsukti ir „paskambinti“ tiems, kuriems nespėjo laiku pasakyti tai, ką norėjo, o dabar jau per vėlu. Per daugiau kaip 6 mėnesius telefono ragelis buvo pakeltas apie 4000 kartų. Visų autentiškų istorijų garso įrašai tapo operos libreto pagrindu.
Taksofono opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ – tai jautrus, subtilus, šviesus ir viltingas pasakojimas apie žmogų, kuris gedi. Kartu tai – skaidrus pjūvis per sielvarto atvertas geografines teritorijas, kelionė į susitikimą, susitaikymą, pasaulio kaip visumos patyrimą.
Kūrėjai apie spektaklį:
Taksofono opera – tai poema žmogaus laikinumui. Scenoje kuriami subtilūs, žmogiški ir kartais šmaikštūs vaizdiniai iš šiapus ir anapus: kūnai ir objektai čia tai pasirodo, tai išnyksta šviesotamsoje. Viskas praeina – žmonės, laikas, vietos, daiktai, įvykiai.
Režisierė ir dramaturgė Kamilė Gudmonaitė
Mano santykis su kūriniu, tiksliau – su jį sudarančiais taksofone paliktais praeivių „skambučių“ įrašais, nuolat kito. Kiekviename ilgo kūrybinio proceso etape atradau vis kitą žvilgsnį į tai, ką kiekvienas išsakė taksofono būdelėje. Iš pradžių tarsi iš šalies klausęsis labai atvirų pasisakymų, dabar juos permąstau atsistodamas į skambinančiųjų arba jų adresatų vietą. Ši opera kėlė nemenkų iššūkių: kaip sukurti kiekvieno mūsų vidinį garsovaizdį, kaip perkelti dažnai itin jautrų, subtilų skambučių turinį – sakralią būtį – į teatro sceną? Muzika, garsas čia tampa nematoma medija, sklindančia energija, bylojančia tai, ko neišdrįsome pasakyti, o dabar jau per vėlu.
Kompozitorius Dominykas Digimas
Šio kūrinio scenovaizdis – tai tarpinė erdvė, tarsi vidinio pasaulio atspindys, susitikimas, kuriame jaučiamas santykis su anapusybe. Veiksmas vyksta ribines būsenas išryškinančioje tranzitinėje erdvėje, kasdienybei persipinant su laikinumu ir neapibrėžtumu. Vaizdinė kūrinio atmosfera dedikuota gyvenimui ir mirčiai, artumui ir ilgesiui.
Scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė Barbora Šulniūtė
Spektaklio prodiuseriai:
 |
 |
 |
Partneriai: Technarium
Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė
Kūrinys buvo pradėtas plėtoti bendro LNOBT ir „Operomanijos“ projekto „Operos genomas“ kontekste 2021 m.
