Sunku patikėti, bet naujasis „Bravissimo“ numeris - jau 100-asis. Šiai sukakčiai skirti ankstesnių žurnalo redaktorių Beatos Baublinskienės ir Justos Adomonytės-Šlekaitienės parašyti įžanginiai žodžiai. Pirmoji siūlo atgaivinti jaunųjų skaitytojų atmintyje įstrigusius komiksus ir „Bravissimo“ vardu pakrikštyti metų pabaigoje teikiamus geriausių teatro artistų apdovanojimus, o antroji primena, kad žurnalo pabaigoje anksčiau galėdavome rasti artistų siūlomų valgių receptus ir jų keturkojų augintinių nuotraukas.
Visgi komiksai, receptai, katinėliai – tik „pabarstukai“, kuriais puošiamas iš svarbiausių teatro įvykių suformuojamas tekstų „pyragas“. Ir jubiliejiniame numeryje šis pyragas – kaip reta daugiasluoksnis ir margas.
Jaunoji kritikė Ingrida Alonderė recenzuoja naujausią LNOBT baleto trupės premjerą – prancūzų dainininkės Édith Piaf biografiją savaip atspindintį choreografo Mauro Bigonzetti spektaklį „Piaf“. „Išvydus tokį spektaklį, norisi dainuoti apie meilę, įsijausti ir šokti gyvenimą“, - straipsnio pabaigoje reziumuoja autorė.
Ir nors paties choreografo Vilniuje prieš premjerą taip ir neišvydome, žurnale galime paskaityti muzikologės Gražinos Montvidaitės specialiai mūsų žurnalui parengtą M.Bigonzetti interviu. „Stengiuosi šokiu suteikti formą atmosferoms, išreikšti kūrėjų emocijas, nuotaikas, asmenybes tokias, kokias jas įsivaizduoju, neatskirdamas jų darbų nuo gyvenimų“, - pasakoja tituluotas šokio maestro.
Kitas interviu (kaip ir žurnalo viršelis) skirtas „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatei operos solistei Eglei Šidlauskaitei, rengiančiai Romeo vaidmenį Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“. „Labai smagu vaidinti kažką kitokio, nei esi pats, - tada atsiveria plati ieškojimų erdvė. Nemanau, kad yra netinkamų vaidmenų, - gali būti tik netinkamas požiūris į juos“, - muzikologei Rasai Murauskaitei teigia dainininkė ir VDU muzikos akademijos dėstytoja E.Šidlauskaitė.
Vilniaus festivalyje viešinti primadona Elīna Garanča dabartinei „Bravissimo“ redaktorei Laūrai Karnavičiūtei atvirai dėsto, kad šiuolaikiniame teatro pasaulyje labai mėgstami jauni dainininkai, bet jais pasidžiaugiama vos kelerius metus, o paskui dairomasi naujų veidų. Tuo tarpu 70-metį neseniai atšventusi lietuvių scenos primadona Irena Milkevičiūtė muzikologei Rūtai Gaidamavičiūtei akcentuoja pradedančių dainininkų pozityvumo svarbą: „Viskas priklauso nuo studento gebėjimų, sveikatos, netgi režimo, kad neliktų nesveikos ir nereikalingos baimės.“
Pavyzdžiu jauniesiems galėtų būti 80-metį atšventęs legendinis lietuvių operos bosas Vincentas Kuprys, svajones apie sceną sugebėjęs išsaugoti gūdžioje Sibiro tremtyje, aukso rūdos kasyklose, kuriose jau vien Konservatorijos ar Operos teatro pavadinimai atrodė nepasiekiami ir skambėjo „prakilniai, kaip vargonai“. Muzikologė Dalia Sverdiolienė aprašo, kaip susižavėjimas anuomet visame pasaulyje garsiu tenoru Enrico Caruso padrąsino tremtinį mesti metalurgijos studijas Uralo politechnikos institute ir rinktis solisto kelią.
Kauno valstybinio muzikinio teatro atstovė Lina Stankevičiūtė šįkart pristato kartu su Pernu tarptautiniu operos festivaliu „PromFest“ kauniečių parengtą „Traviatos“ pastatymą, kuriame šalia lietuvių dainininkų pasirodo jauni operos talentai iš Rusijos, Baltarusijos ir Pietų Korėjos. Šį spektaklį rugpjūtį bus galima išvysti Taline rengiamame operos festivalyje „Birgitta“.
O fotoreportažuose prisiminsime klasikinio ir modernaus šokio kolektyvo „Polėkis“ 50-mečio koncertą bei LNOBT paramos fondo „Orfėjaus lyra“ Kazickų viloje surengtą padėkos vakarą fondo rėmėjams ir draugams. Šis fondas skiria lėšų jaunųjų artistų stažuotėms ir meistriškumo kursams, o tai reiškia, kad operos ir baleto menas Lietuvoje sieks vis naujų profesionalumo aukštumų. Naują etapą pradedantis „Bravissimo“ iš visų jėgų stengsis neatsilikti.
