Prancūzų kompozitoriaus Jacques‘o Offenbacho „Hofmano istorijų“ premjeroje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainuoja ne tik iš svetimų kraštų sukviestos operos žvaigždės, bet ir Lietuvos operos solistai: Gabrielė Bukinė, Lina Dambrauskaitė, Gunta Gelgotė, Monika Pleškytė, Mindaugas Jankauskas, Rafailas Karpis ir kt.
Prancūzų kalba mūsų operos solistams dainuoti ne naujiena: LNOBT repertuare jau daug metų skamba populiarios operos „Karmen“ ir „Manon“. Visgi pasiteiravome, kaip lietuviai jaučiasi dainuodami prancūziškai ir kas būtent juos žavi „Hofmano istorijose“.
Gerų balsų puokštė
Lina Dambrauskaitė neslepia, kad prancūzų muzika jai artima. „Esu girdėjusi iš kitų dainininkų, kad tai vokaliai sudėtinga kalba, bet mano balsui – labai patogi. Ir ši prancūziška opera – man jau penktoji. „Hofmano istorijose“, tikiu, nemažai žmonių atpažins anksčiau girdėtas melodijas. Opera nestokoja ir lengvumo, ir prancūziškos elegancijos, ir dramatizmo. O ketvirtajame veiksme, kur pasirodo manoji Džuljeta, vaizdas primena tikrą paryžietišką Moulin Rouge, – tvirtina L. Dambrauskaitė.
Monikos Pleškytės balso tipas paklūsta prancūziškam repertuarui, tad ji šia kalba irgi dainuoja daug. „Tik pastatymas labai realistiškas: pamačiusi scenoje krepšinio lanką, raudonas užuolaidas ir „aprūkusias“ lubas, mintimis iškart sugrįžtu į savo mokyklos salę... Net nejauku nuo to tikrumo darosi“, – prisipažįsta solistė.
Gunta Gelgotė anksčiau vengdavo prancūziškų kūrinių, o dabar džiaugiasi proga daugiau šios kalbos pramokti: „Nors Olimpijos partija tokia, kad joje daug koloratūrų ir mažai teksto. Pati muzika labai graži, man ji – atradimas. Į šią operą ateiti kviesčiau pirmiausiai dėl muzikos ir dainininkų balsų grožio, nes pristatoma ištisa labai gerų balsų puokštė“.
Gabrielės Bukinės repertuare prancūziškos muzikos atsiranda vis daugiau: „Tai daininga, tinkama operai kalba. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, iš lietuvių nemenkų pastangų reikalaujantį prancūziškąjį „r“ operose dainuojant priimta tarti paprastai, ne taip, kaip šnekamojoje kalboje“, – aiškina solistė ir pedagogė.
Rafailas Karpis neslepia, kad įveikti prancūzišką tarimą lietuviams padėjo teatro specialiai pakviesti pedagogai iš Prancūzijos: „Su profesionalų priežiūra mums pavyksta įveikti kalbos subtilybes. Prancūziškumas jaučiasi ir operos muzikoje, turinčioje savo „šarmą“. Juk „Hofmano istorijos“ – tai opera ne tik apie meilę, bet ir apie mūsų paklydimus, priklausomybes bei demonus“.
Demonai ir „juodosios fazės“
Taigi, apie demonus. Operos režisierius italas Federico Grazzini teigia, kad „Hofmano istorijose“ gėrio jėgos nuolat grumiasi su blogiu – mus kankinančiu nerimu, priklausomybėmis, depresijomis. O ką apie kovas su asmeniniais demonais kalba operos solistai?
„Kiekvienas turime gerų ir blogų savybių. Su savo silpnybėmis kovojame visą gyvenimą, nes prislopintos jos bet kada gali vėl pasirodyti. Kartais pačiam to net nesuvokiant, nes ne iš karto sau prisipažįstame atsidūrę „juodojoje fazėje“. Bet artimas žmogus, tai matydamas, gali padėti tave ištraukti“, – sako Mindaugas Jankauskas.
„Pati opera kalba apie savo demonų priėmimą. Kiekvieno žmogaus tikslas – susipažinti su įvairiomis savo asmenybės pusėmis, kokios jos bebūtų. Aš irgi turiu nemažai demonų ir baimių: pavyzdžiui, nepasitikėjimą savimi. Tenka su tuo susigyventi ir priimti tai kaip savo pačios dalį“, – teigia L. Dambrauskaitė.
Tūkstančiai meilės vardų
Geriausias vaistas nuo emocinių juodulių yra meilė, nors kiekvienas ją suprantame vis kitaip.
„Meilė turi tūkstančius vardų ir tūkstančius prasmių. Man tai – prisirišimas, pagarba, saugumo jausmas“, – vardija R. Karpis.
„Meilė – tai atvirumas, ištikimybė ir atsidavimas jausmui „be užtraukto rankinio stabdžio“, – originaliai formuluoja G. Bukinė.
„Meilė – kai žmonės leidžia vienas kitam būti savimi. Ir dar, tai noras po išgyventų sunkumų pakilti ir eiti drauge toliau“, – akcentuoja G. Gelgotė.
„Mano personažas operoje – senovinė prisukama lėlytė, kurią režisierius šiame pastatyme drąsiai traktuoja kaip šiuolaikinę seksui skirtą lėlę. Taip jis kalba apie kūniško malonumo siekį bet kokia kaina, kai nelieka nei žmogiškos šilumos, nei emocijų. O man pačiai meilėje svarbus realumas, dvasinis artumas, nes nemėgstu „glaisto“ ir pompastiškumo. Man reikia tikro žmogaus ir tikrų emocijų“, – pabrėžia M. Pleškytė.
„Meilė – tai pagarba žmogui ir žmogiškumas, kuris turi išlikti aukščiau asmeninių įsiskaudinimų. Žmogiškumas man – pati gražiausia žmogaus savybė, bet ji užmirštama, vos tik žmogaus egoizmas paima viršų. Mums jos labai stinga ir darbe, ir gyvenime. Dirbdamas teatre pastebiu, kad kuo didesnė scenos žvaigždė (o jų netrūksta tarp kviestinių „Hofmano istorijų“ atlikėjų) – tuo paprastesnis ir nuoširdesnis būna žmogus“, – tvirtina M. Jankauskas.
Kartu su lietuviais LNOBT premjeroje dainuoja iš įvairių šalių sukviesti dainininkai: tenorai Jean-François Borras (Prancūzija), Jasonas Kimas (Pietų Korėja) ir Muratas Can Güvemas (Turkija), mecosopranai Jelena Kordić (Kroatija) ir Olivia Vote (JAV), baritonai Giorgi Manoshvili (Sakartvelas) ir Rory Musgrave‘as (Airija), taip pat sopranas Sarah Vautour (JAV).
„Hofmano istorijos“ LNOBT scenoje skambės iki vasario 3 dienos.
