LNOBT turi tradiciją sausio 13 d. Laisvės gynėjų dieną pakviesti klausytojus paminėti šią dieną ne tik prasmingai, bet ir suteikiant publikai meniškai vertingų išgyvenimų. Tokį vakarą teatre skambėjo daugelis garsių Requiem, kitų tokiai progai tinkamų kūrinių. 2020 m. sausio12-osios vakarą skambės Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio oratorija Nelaimėlis Jobas. Oratorija simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams pagal Senojo Testamento Jobo knygą sukurta Vilniaus festivalio užsakymu 2003 m. ir pelnė V. Bartuliui Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią orkestrinį kūrinį bei Metų kompozitoriaus vardą. Pasak kompozitoriaus, mintis parašyti oratoriją pagal gerai žinomą biblinį pasakojimą brendo beveik dešimtmetį. „Norėjosi kiek kitaip traktuoti Senojo Testamento istoriją apie Jobą, parodyti jį kaip dviejų jėgų – aukščiausios ir žemiausios – įkaitą, – pasakoja Bartulis. – Iš šio, kiek kitokio požiūrio ir kilo kūrinio pavadinimas, tarsi sufleruojantis klausytojui, kad Šventojo Rašto Jobo knyga nėra atpasakojama nuosekliai.“ Sugrįždami prie Vidmanto Bartulio Nelaimėlio Jobo galėtume tarti, kad tai – muzika, kurios žodžiai Jobo lūpomis kalba kiekvienam iš mūsų. O raiški muzika biblines universalijas paverčia kiekvieno asmenine patirtimi.
Viešpats paklausė Šėtoną: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk kito kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto. Jis vis laikosi savo dorumo.“ <…> „Oda už odą, – Šėtonas atsakė Viešpačiui. – Visa, ką žmogus turi, atiduos už gyvybę. Bet tik ištiesk ranką ir paliesk jo kaulus bei kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis“. Viešpats tarė Šėtonui: „Štai jis tavo rankoje. Tik jo gyvybės neliesk!“
*
Jobo knyga – tai nuostabi dramatinė poema apie nuo seno žmoniją jaudinantį kančios klausimą. Joje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris prarado viską, bet nenustojo tikėti Dievu. Nors Jobas buvo nepaprastai doras žmogus, jį užgriuvo nelaimės: neteko turtų, dešimties vaikų ir sveikatos. Tačiau jis nepradėjo keikti Dievo. Jo bičiuliai buvo įsitikinę, kad visų nelaimių priežastis – jo paties ydos. Tačiau Jobas žinojo, kad tai netiesa. Žmogus tegu verčiau nesitiki perprasti Dievo sumanymų. Nors Jobas buvo beveik visiškai netekęs vilties ir nesuprato, už ką kenčia, Dievas leido jam kitoniškai suvokti savo visagalybę ir išmintį. Galiausiai Dievas jį išgydė ir grąžino jam turtus.
*
Nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio oratorija Nelaimėlis Jobas simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams pagal Senojo Testamento Jobo knygą sukurta Vilniaus festivalio užsakymu 2003 m. ir pelnė V. Bartuliui Lietuvos kompozitorių sąjungos prizą už geriausią orkestrinį kūrinį bei Metų kompozitoriaus vardą.
*
Jau pirmieji šio kūrinio garsai mums kalba apie biblines metaforas: apreiškimų ir simbolių, istorinės būties ir amžinojo Dievo įstatymų pasaulį, kurio žmogus iki šiol negali priimti kaip Dievo valios, Dievo būties, Dievo tiesos... Muzikinis tekstas mus nuosekliai veda šių pojūčių keliais, skatindamas gilintis į muzikos kalbos universalijas. Kompozitorius Vidmantas Bartulis paraidžiui neseka bibliniu tekstu (atliekančiu fonetinę, ne prasminę funkciją), bet asimiliuoja „nežinia kodėl“ nuskriausto žmogaus būsenas, mažiau dėmesio kreipdamas į didaktinę prasmę, turinčią religinį kryptingumą. Viena iš penkių Senojo Testamento knygų – Jobo knyga, – turėdama savo teologinę prasmę, tampa meninės interpretacijos objektu: Jobas keliauja žmogaus, siekiančio suvokti Visagalį ir šventą Dievą, keliais.
Kompozitorius išryškina meno kalbai svarbų vidinį žmogaus santykį su savimi, žmonėmis ir Dievu. Jobas tampa gėrio ir blogio kovos įkaitu. Kadangi Biblijos žodis aiškina pats save, menininkui belieka išskirti prasmių universalijas - gėris, blogis ir pan. Biblijos tekstas pasitelktas išryškinti universalią egzistencinę problematiką, jos tragizmą ir dramatizmą.
Muzikos kalba aiški, subtili ir paprasta. Dramatiški epizodai kaitaliojasi su ramybės, susitaikymo fragmentais. Išsaugomas oratorijos žanrui būdingas prakilnumas, solidumas. Atpažįstame ir unikalias, tik šiam kompozitoriui būdingas, ilgesingo intymumo intonacijas. Jokia kompozicinė sistema čia nedominuoja, veikiau atvirkščiai – naudojamos įvairios naujajai muzikai būdingos priemonės, kuriomis siekiama prasmės, ne technikos dominavimo.
Vidmanto Bartulio Nelaimėlio Jobo oratorijos muzika Jobo lūpomis kalba kiekvienam iš mūsų. O raiški muzika biblines universalijas paverčia kiekvieno asmenine patirtimi. Tai ir yra šio kūrinio vertė.
Violeta Tumasonienė, 7 meno dienos, 2003-06-13